slengsnis

sleñgsnis sm. (2) 1. N žr. slenksnis 1. 2. lentų sunėrimo užpjovimas, kertė: Visadai [turi turėti] dvi koji po kožnos lentos savo kurpėspi (slengsniop, savo gruntopi) BB2Moz26,19. 3. šlaunis, kulšis: Perplėšė tada Jokūbas rūbus savo ir uždėjo maišą and slengsnių savo Ch1Moz37,34. | prk.: O Gideon turėjo septynias dešimtis sūnų, kurie išejo iš slengsnio jo (kilę iš jo) ChTeis8,30.